Karma – Visatos dėsnis ar sistema, kuria patys patikėjome?

Ar karma yra universalus priežasties ir pasekmės dėsnis, ar mūsų sąmonėje įsitvirtinusi programa? Žvilgsnis į samsaros ratą, karminį veidrodį, sielos laisvę ir nematomus ciklus, kuriuos palaikome savo įsitikinimais.

Kai žmogus tampa kito žmogaus teisėju

Ar kada susimąstėte, kas iš tikrųjų yra karma? Kodėl žmonės taip lengvai nusprendžia, kad kažkas nusipelnė kančios, o kažkas – atlygio?

Nuo mažens girdime, kad už gerus darbus būsime apdovanoti, o už blogus nubausti. Jeigu kažkam gyvenime nesiseka, neretai pasigirsta žodžiai: "Matyt, tokia jo karma." O jeigu žmogus padarė kažką blogo, atsiranda laukiančių, kada gyvenimas jam už tai atkeršys.

Bet ar pastebėjote, kaip dažnai už šių žodžių slepiasi ne išmintis, o paprasčiausias žmogaus noras teisti?

Mes gyvename visuomenėje, kurioje labai lengva kitą žmogų nurašyti. Užtenka vieno poelgio, vienos klaidos, ir žmogus jau tampa kažkieno akyse blogas, nevertas ar nusipelnęs kančios.

Žinoma, kiekvienas veiksmas turi pasekmes. Jeigu žmogus peržengia kito ribas, sukelia skausmą ar padaro nusikaltimą, atsakomybė niekur nedingsta.

Tačiau atsakomybė ir noras, kad kitas kentėtų, nėra tas pats.

Kartais žmonės taip įsitraukia į svetimo žmogaus pasmerkimą, kad patys nepastebi, kiek neapykantos pradeda savyje nešiotis. Jie laukia, kol kitam nepasiseks, kol jis suklups, praras tai, ką turi, ar patirs panašų skausmą.

Ir vadina tai karma.

O gal tai tik mūsų asmenybės noras matyti pasaulį pagal savo teisingumo supratimą?

Karma ir kolektyvinė žmonių programa

Žmogus gyvena ne tik pagal savo įsitikinimus. Jį veikia ir kolektyvinis mąstymas – visuomenėje įsitvirtinusios nuostatos, vertinimai, baimės bei įsitikinimai apie tai, kas yra teisinga.

Įdomu tai, kad žmonės ne visuomet moka nuoširdžiai džiaugtis kitų sėkme. Kartais lengviau pastebėti svetimą nesėkmę nei pasidžiaugti laimėjimu.

"Palauk, dar tau sugrįš."

"Gyvenimas tave nubaus."

"Už viską teks sumokėti."

Kiek kartų girdėjome tokius žodžius?

Taip žmogaus asmenybė ima kalbėti tarsi pačios Visatos vardu, nuspręsdama, kas ir kokios bausmės nusipelnė.

Tačiau ar Visatos dėsniai iš tiesų veikia pagal mūsų asmenines nuoskaudas, pyktį ir keršto troškimą?

Galbūt tai, ką vadiname karminiu teisingumu, kartais tėra kolektyvinės sąmonės sukurta bausmės programa.

Praeitų gyvenimų skolos ir samsaros ratas

Dar įdomiau tampa tada, kai šią sampratą perkeliame į praeitus gyvenimus.

Žmogus gimsta, patiria sunkumus, ligas, netektis ar kitus išbandymus ir pradeda galvoti, kad kažkada, ankstesniame gyvenime, turėjo padaryti kažką blogo.

Todėl dabar privalo atkentėti.

Bet iš kur atsiranda toks įsitikinimas?

Kodėl siela, kurią suvokiame kaip daug platesnę už žmogišką asmenybę, turėtų būti amžinai įkalinta kaltės ir bausmės mechanizme?

Samsara dvasinėse tradicijose apibūdina gimimo, mirties ir atgimimo ciklą. Tačiau mane domina dar gilesnis klausimas: kiek šiame cikle dalyvauja pačios sielos įsitikinimai?

O kas, jeigu žmogus grįžta ne todėl, kad privalo atkentėti, o todėl, kad vis dar tiki, jog yra kažkam skolingas?

Jeigu sąmonė priima kaltę kaip savo tapatybės dalį, ar ji gali visiškai išsilaisvinti iš šio įsitikinimo vien palikusi fizinį kūną?

Sielos sluoksniai ir karminis veidrodis

Ezoterinėje žmogaus sandaros sampratoje mes nesame vien fizinis kūnas.

Kalbama apie eterinį, astralinį, mentalinį ir kitus subtiliuosius kūnus. Juos galima įsivaizduoti kaip svogūno sluoksnius, kurių kiekvienas atspindi skirtingą mūsų egzistencijos lygmenį.

Fizinis kūnas susijęs su materialiuoju pasauliu. Eterinis – su gyvybine energija, astralinis – su emociniais ir vaizdinių patyrimais, mentalinis – su mintimis bei įsitikinimais.

Dvasinėje žmogaus sampratoje mirtis yra ne sielos pabaiga, o perėjimas, kurio metu šie sluoksniai palaipsniui atsiskiria.

Tačiau man kyla klausimas: ar atsiskyrusi nuo fizinio kūno siela automatiškai išsilaisvina ir iš visų programų, kuriomis tikėjo gyvendama?

Čia atsiveria karminio veidrodžio tema.

Įsivaizduokime sąmonę, kuri po fizinės mirties susiduria su savo gyvenimo atspindžiu. Ji regi savo sprendimus, veiksmus, kitų žmonių išgyvenimus ir visa tai, ką kadaise laikė savo klaidomis.

Bet veidrodis nebūtinai reiškia absoliučią tiesą.

Jis gali tapti ir pačios sąmonės įsitikinimų atspindžiu.

Jeigu siela vis dar tiki, kad už savo veiksmus privalo būti nubausta, ji gali priimti naują įsikūnijimą kaip būtinybę išpirkti tariamą skolą.

Taip kaltė tampa ne tik prisiminimu, bet ir tolimesnio kelio pasirinkimo pagrindu.

Energetinės sistemos ir sąmonės laisvė

Ezoterinėje pasaulėžiūroje egzistuoja ir kita šios temos pusė – energetinės sistemos, sąmonės kontrolės struktūros bei būtybių sąveika su žmogaus emocine energija.

Šiuolaikinėse okultinėse interpretacijose šios idėjos kartais siejamos su anunakais, dirbtiniais energetiniais tinklais ir reinkarnacijos ciklų valdymu.

Man šioje temoje svarbiausias pats mechanizmas.

Jeigu sąmonė nuolat gyvena kaltėje, baimėje ir įsitikinime, kad privalo atkentėti, ji tampa priklausoma nuo šios programos.

Ir visai nesvarbu, ar kalbame apie žemišką asmenybę, ar apie sielos kelionę už fizinio pasaulio ribų.

Kaltė gali tapti grandine net tada, kai nebėra fizinio kūno.

Todėl verta savęs paklausti: ar kiekviena sistema, kuri reikalauja kančios mainais už išsilaisvinimą, iš tiesų veda į laisvę?

Ar tikroji sielos evoliucija turi būti paremta bausme?

Priežastis ir pasekmė nėra tas pats, kas bausmė

Žvelgdami iš žmogiškosios asmenybės perspektyvos, esame įpratę viską skirstyti į gerą ir blogą, kaltą ir nekaltą, bausmę ir atlygį.

Tačiau aukštesnės sąmonės perspektyvoje šie vertinimai gali įgyti visai kitą prasmę.

Veiksmas sukuria pasekmes. Bet pasekmė nebūtinai yra bausmė.

Žmogus gali padaryti klaidą, suvokti jos padarinius, prisiimti atsakomybę, ištaisyti žalą ir pasikeisti.

Kam tuomet reikalinga amžina kaltė?

Ar siela negali mokytis per supratimą, meilę, kūrybą ir laisvą pasirinkimą?

Ar iš tiesų reikia kentėti tam, kad kažką suvoktum?

Mano supratimu, būtent čia prasideda esminis skirtumas tarp dvasinio augimo ir karminės bausmės programos.

Nes žmogus, kuris nuolat laukia bausmės, dažnai pats save apriboja. Jis nebeleidžia sau džiaugtis, priimti galimybių ar gyventi laisvai, nes kažkur giliai tiki, kad nėra to vertas.

Ir tam nereikia jokio išorinio teisėjo.

Ar įmanoma išeiti iš karminės programos?

Galbūt tikrasis išsilaisvinimas prasideda ne tada, kai žmogus tariamai išperka visas skolas, o tada, kai nustoja save suvokti kaip amžiną skolininką.

Tai nereiškia atsakomybės atsisakymo.

Priešingai. Suvokti savo veiksmus, jų pasekmes ir prireikus ištaisyti padarytą žalą yra brandos dalis.

Tačiau atsakomybė neturi virsti amžina bausme.

Siela nėra vien jos ankstesnių pasirinkimų suma. Ji nėra tik žemiškoji asmenybė, jos klaidos, baimės ar prisirišimai.

Todėl man artima mintis, kad sielos kelias yra gerokai platesnis už žmogaus sukurtą atlygio ir bausmės sistemą.

Ir pabaigai paliksiu vieną klausimą.

Jeigu rytoj sužinotumėte, kad niekam nesate skolingi kančios už savo praeitus gyvenimus, kad jums nereikia nieko atkentėti ir kad galite mokytis bei augti be bausmės – ar pasikeistų jūsų požiūris į savo gyvenimą?

O gal būtent toks suvokimas ir būtų pirmasis žingsnis išėjimo iš tos programos, kurią vadiname karma?