Liucidinio sapno lūžio momentas ir perėjimas į astralinę projekciją

Yra momentas, kurį sunku supainioti su paprastu sapnu.

Tu sapnuoji. Galbūt eini gatve, kalbiesi su žmogumi, esi nepažįstamame name. Ir staiga kažkas pasikeičia. Ne aplinkoje. Tavyje.

Ateina labai aiškus suvokimas: aš sapnuoju.

Tai liucidinio sapno pradžia. Tačiau kartais istorija tuo nesibaigia. Sąmoningumas ne tik išlieka – jis tarsi dar labiau susitelkia. Sapno siužetas pradeda byrėti, keičiasi kūno pojūtis, atsiranda vibracijos, skrydžio ar atsiskyrimo jausmas. Kartais žmogus pajunta save savo kambaryje, nors fizinis kūnas tebemiega. Kartais jis patiria labai konkretų "išėjimo" momentą.

Ir čia prasideda viena įdomiausių sąmonės tyrinėjimo teritorijų:

kur baigiasi liucidinis sapnas ir prasideda astralinė projekcija?

Įdomiausia tai, kad vieno atsakymo į šį klausimą nėra net tarp pačių tyrėjų. Naujesnė fenomenologinė analizė taip pat pažymi, kad liucidinių sapnų ir OBE (out-of-body experience) santykis tebėra diskutuojamas, o daugelis požymių, kuriuos žmonės laiko "astraliniais", gali pasireikšti abiejose būsenose.

Liucidinis sapnas dar nėra astralinė projekcija

Liucidinio sapno apibrėžimas iš esmės labai paprastas: žmogus sapnuodamas suvokia, kad sapnuoja.

Jis gali visiškai nekontroliuoti sapno. Gali neskraidyti, nekeisti aplinkos ir neatidarinėti portalų. Vien suvokimo "tai yra sapnas" jau pakanka, kad sapnas būtų laikomas liucidiniu.

OBE apibrėžiama kitaip. Jos centre yra ne žinojimas, kad sapnuoji, o savęs patyrimas už fizinio kūno ribų. Naujausioje fenomenologinėje analizėje net siūloma būtent atsiskyrimą nuo kūniškojo "aš" laikyti pagrindiniu požymiu, skiriančiu OBE nuo liucidinio sapno.

Šis skirtumas man atrodo labai svarbus.

Nes galima turėti nepaprastai ryškų liucidinį sapną, skraidyti, jausti sienas, grindis, vėją, kalbėtis su sapno personažais – ir vis tiek nepatirti jokio atsiskyrimo.

Ir galima patirti visai kitokią seką:

kūnas miega → sąmonė išlieka → pasikeičia kūno jutimas → įvyksta atsiskyrimas → prasideda judėjimas kitoje erdvėje.

Subjektyviai tai jau visiškai kitokia patirties architektūra.

Lūžio taškas

Man įdomiausia būtent ši vieta.

Ne pats skrydis. Ne tai, ką žmogus vėliau pamato.

Perėjimas.

Kartais liucidinis sapnas tęsiasi stabiliai. Tačiau kartais, kai sąmoningumas labai sustiprėja, pati erdvė tarsi praranda ankstesnį vientisumą.

Vaizdas gali užgesti.

Sapno scena gali subyrėti.

Gali atsirasti tamsa.

Gali sugrįžti fizinio kūno arba kambario pojūtis, tačiau žmogus dar nėra visiškai pabudęs.

Ir būtent ši tarpinė būsena gali tapti vartais į kitą patirtį.

2024 m. paskelbtoje teorinėje OBE, liucidinių sapnų ir miego paralyžiaus apžvalgoje tyrėjai pasiūlė modelį, pagal kurį sąmoningumo išlaikymas pereinant tarp budrumo ir REM miego galėtų būti viena iš sąlygų, palankių su miegu susijusioms OBE patirtims. Kitaip tariant, šios būsenos nebūtinai egzistuoja kaip visiškai izoliuotos dėžutės – tarp jų gali būti perėjimų.

Tai labai įdomi mintis, nes būtent taip daugelis praktikų ir aprašo savo patirtis: ne "užmigau ir kažkur atsidūriau", o išlaikiau sąmonę per patį būsenos pasikeitimą.

"Protas budrus, kūnas miega"

Ši būsena gerai pažįstama Roberto Monroe sistemoje.

Monroe savo spontaniškas OBE pradėjo aprašinėti dar XX a. viduryje, o vėliau sukūrė sąmonės būsenų tyrinėjimo metodiką. Jo sistemoje Focus 10 apibūdinamas labai paprastai: "Mind Awake, Body Asleep" – protas budrus, kūnas miega.

Man šitas apibūdinimas labai taiklus.

Nes būtent čia atsiranda paradoksas.

Fizinis kūnas jau gali būti labai giliai atsipalaidavęs. Jo beveik nebejauti. Tačiau sąmonė neužgęsta.

Tada gali prasidėti keisti kūno pojūčiai.

Vibracijos.

Zvimbimas.

Elektros pojūtis.

Sunkumas arba priešingai – neįprastas lengvumas.

Sukimosi, kritimo ar kilimo jausmas.

Kartais atrodo, kad kūnas išsiplečia arba jo ribos apskritai išnyksta.

Ir štai čia svarbu neprisirišti prie vieno simptomo.

Vibracijos savaime dar neįrodo, kad prasidėjo astralinė projekcija.

Tyrimų literatūroje panašūs pojūčiai aprašomi tiek miego paralyžiaus, tiek liucidinių sapnų, tiek OBE metu. Todėl vien vibracija ar zvimbimas nėra patikimas kriterijus šioms būsenoms atskirti.

Atsiskyrimo momentas

Čia mano pačios patirtys tampa įdomios.

Esu turėjusi liucidinių sapnų, kuriuose tiesiog suprantu, kad sapnuoju. Tačiau esu patyrusi ir visai kitą mechaniką – kai po sąmoningumo atsiranda labai aiškus atsiskyrimo momentas.

Kartais tai prasideda skrydžiu.

Kartais pagaunu būseną dar būdama arti kūno.

Kartais atsiranda kambario pojūtis ir sąmoningai bandau atsiskirti.

Esu naudojusi ir lytėjimą kaip stabilizavimo būdą – lietusi kilimą, paviršius, tikrinusi tekstūrą. Tokiose būsenose lytėjimas gali būti stulbinamai konkretus. Ne "žinau, kad paliečiau", o jaučiu medžiagą po pirštais.

Ir būtent dėl tokių patirčių man nepakanka visko sudėti į vieną dėžutę pavadinimu "liucidinis sapnas".

Aš skiriu būsenas pagal patirties mechaniką, o ne vien pagal tai, kiek ryškiai kažką mačiau.

Skrydis ir atsiskyrimas nėra tas pats

Čia labai lengva apsigauti.

Sapnuose žmonės skraido nuolat.

Liucidiniame sapne gali nuspręsti pakilti nuo žemės ir nuskristi virš miesto. Tai savaime nėra OBE.

Man svarbesnis kitas klausimas:

iš kur prasidėjo judėjimas?

Jeigu jau buvau sapno pasaulyje, supratau, kad sapnuoju, ir nuskridau – tai labai aiškiai gali būti liucidinis sapnas.

Bet jeigu sąmoningumas išlieka pereinant per miego ribą, jaučiu kūną arba jo buvimo vietą, tada įvyksta atsiskyrimas ir tik po jo prasideda judėjimas – subjektyvi patirties struktūra jau kita.

Įdomu ir tai, kad ankstesniame LaBerge ir kolegų darbe buvo pastebėta, jog iš budrumo inicijuoti liucidiniai sapnai gerokai dažniau interpretuojami kaip OBE nei tie liucidiniai sapnai, kuriuose sąmoningumas atsiranda jau vykstančio sapno metu.

Vadinasi, pats įėjimo būdas gali stipriai pakeisti visos patirties pobūdį.

O kas, jeigu tai vis dėlto tas pats reiškinys?

Šitas klausimas man patinka labiau negu bandymas bet kokia kaina įrodyti vieną pusę.

Galbūt liucidinis sapnas ir astralinė projekcija yra visiškai skirtingos būsenos.

Galbūt jos yra gretimos sąmonės būsenos.

O gal tai skirtingos vieno daug platesnio reiškinio konfigūracijos.

Šiuo metu tyrimai galutinio atsakymo neturi. 2023 m. atlikta liucidinių sapnų, įprastų sapnų ir OBE pasakojimų analizė rado struktūrinių skirtumų tarp jų, tačiau patys autoriai pabrėžia, kad santykis tarp LD ir OBE tebėra diskusijų objektas.

Ir man atrodo, kad čia prasideda tikrasis tyrinėjimas.

Ne tada, kai žmogus iš anksto nusprendžia:

"Tai tik sapnas."

Arba:

"Tai tikrai buvo astralas."

O tada, kai pradeda stebėti pačią patirties anatomiją.

Kaip į ją patekai?

Ar buvo fizinio kūno suvokimas?

Ar buvo atsiskyrimas?

Ar sąmonė nutrūko?

Ar sapno scena egzistavo dar prieš suvokiant, kad sapnuoji?

Ar aplinka atsirado tik po atsiskyrimo?

Ką darei grįždamas?

Ar jautei sugrįžimo momentą?

Šitie klausimai man daug įdomesni už etiketę.

Riba, kurios dar gerai nesuprantame

Kuo daugiau pati tyrinėju liucidinius sapnus ir astralines projekcijas, tuo mažiau matau tarp jų paprastą juodą liniją.

Matau slenkstį.

Vienoje jo pusėje žmogus sapnuoja ir staiga pabunda sapno viduje.

Kitoje – žmogus išlaiko sąmoningumą, kol pats kūno pojūtis pradeda keistis.

O kažkur tarp šių dviejų būsenų yra tas keistas lūžio taškas, kuriame sapnas gali subyrėti, sąmonė išlikti, o patirtis tęstis jau visiškai kita forma.

Galbūt būtent todėl žmonės šimtmečius šias būsenas vadino skirtingais vardais.

Astraline kelione.

Išėjimu iš kūno.

Sąmoningu sapnu.

Eterine kelione.

Kelione tarp pasaulių.

Šiuolaikiniai sąmonės tyrimai bando jas išmatuoti ir klasifikuoti. Praktikai bando jas patirti tiesiogiai.

Aš renkuosi daryti abu.

Stebėti. Lyginti. Tikrinti. Užrašyti.

Ir nebijoti palikti atviro klausimo ten, kur atsakymo dar neturime.

Nes kartais įdomiausia vieta prasideda būtent ten – kai sapnas baigiasi, bet tu dar nepabudai.